Zero Waste Mamos '20

Pradinės mūsų vertybės užgimsta šeimoje, kur uodžiame pirmą keptos duonos kvapą, su metais patikriname visus „galima“ ir „jokiu būdu“, „būtina“ ir „būtų gerai“. Galbūt dėl to kirbame smalsumu jau antrus metus iš eilės laukdami iniciatyvos „Zero Waste Mamos“ tekstų iš herojų, pasakojančių apie savo vertybes kasdienybėje. Šiemet prakalbome apie perdegimą, minimalizmą, ramybės paieškas ant dviračio sėdynės ir duonos tešloje. Kviečiame ir Tave, tarsi arbatos puodelyje, sušilti beskaitant šių metų mamyčių mintis.

Mama Rasa Jurevičiūtė - Buikienė, dviejų knygų autorė

Esu Rasa, ta Rasa, kuri ėmė kepti duoną namuose, nes... norėčiau pasakyti, kad taip bandžiau sukurti tikrą namų jaukumą, bet viskas nutiko dėl banalesnio dalyko - mes apsigyvenome gana toli nuo parduotuvės. Žinoma, užsukdavome ten dažnai, bet namuose duonos vis pritrūkdavo, o važiuoti kelis kilometrus jos nusipirkti - nelogiška. Apie zero waste prieš 15 metų nelabai kas kalbėjo. Buvo aktualu taupumas, sumanumas, išradingumas, šeimyninkiškumas - rodos taip vadinosi savybės, kurios apima zero waste filosofiją. Kai namuose atsirado sava duona, jos nei pritrūkdavo, nei susidarydavo perteklius - kepi kokią mėgsti, kokios užsinori, kokia tiks prie tavo valgomo maisto. Kartu su mano knygomis „Kepame duoną namuose 1,2“ daugelis šeimininkių/ų atrado puikų užsiėmimą, džiuginantį artimuosius. Naminė duona - skalsi, žmonės man džiaugdavosi, kad ji nesupelyja net po mėnesio ir jei palieka kur šaldytuvo kamputyje, dar būna vartojama.

Su laiku į mūsų namus „atėjo“ mažos krautuvėlės ir ūkininkai - prie naminės duonos norėjosi kažko ypatingo. Susipažinome su kaimynais. Janytė laikė karvę ir vištas. Kai vaikai panorėdavo pieno, reikėdavo tik pažiūrėti į laikrodį - kada bus melžimo laikas, tada sėsti ant dviračio ir numinti jo pasiimti. O sūrių.. sūrių reikėdavo palaukti (ar čia ne tas garsusis slow food’as?) - kaimynė suraugins pieną, padarys varškę, išrūgas atiduos karvutei ir vištoms, sūrį suspaus, tada padžiovins ir tik tada jį gausi. Nori lydyto sūrio? Jo palaukti teks dar ilgiau, nes kaimynė, pasidariusi varškę, kurs krosnį, lups česnaką, atsineš kiaušinių ir imsis savo virtuvės burtų. Kai išlauki savo maisto, jo švaistyti nesinori.

Po truputį visa mano šeima (tėvai, sesės) atrado kaimą, daržą, ūkį. Atsirado uogos, vaisiai, daržovės, kiaušiniai, mėsa. Nes norime, kad vaikai augtų sveiki, kad valgytų savą, arti esantį maistą. Niekada neperku ekologiškų, natūrinių ar kitų produktų, jei jie atkeliavę iš toli. Mano filosofija truputį kitokia - man įdomu, kiek energijos reikėjo įdėti, kad vienas ar kitas dalykas pasiektų mano namus. Jei pomidorus, obuolius, kruopas reikėjo gabenti lėktuvais, laivais, traukiniais, jie neatitinka mano filosofijos.

Išmokau dalintis, išmokau rasti tuos, kuriems galiu pagelbėti. Supratau, kad nereikalingas daiktas man, gali būti vertingas kitam. Išmokau priimti ir nesijausti nepatogiai.

Sako, kad esu taupi. Aš sakyčiau - ekonomiška. Kažkada tai buvo gėda: lyg negalėčiau nusipirkti naujo, lyg negalėčiau nusipirkti daugiau, lyg negalėčiau keisti dažniau... Dabar, vyraujant kitoms gyvenimo filosofijoms, esu madinga. Jei mane sutikę paklausia: ar čia tavo senasis ..... (kažkas), atsakau: o, taip, ir vyras tas pats, susituokėm dar seniau nei įsigijau šį daiktą, nei vieno, nei kito, keisti nesiruošiu....

Mes nesame pamišę rūšiuotojai, negeriame gėrimų per dabar taip populiarius metalinius šiaudelius, gaminame namuose, nešvaistome maisto, dalinamės išaugtais drabužiais ir panaudojame dar kartą tai, ką galime panaudoti. Man atrodo visi taip daro, bet gal ne visiškai visi.. Mano paauglė dukra kartą mane nustebino ir paglostė širdį pastebėjusi: „Mama, tu iš nieko padarai geriausius dalykus, kuriuos kiti žmonės turi pirkti ir dar už tai sumoka didžiausius pinigus!”

Mama Justė Cidilina, @zerowastefest organizatorė

Su „Zero waste“ gyvenimo būdu susipažinau prieš porą metų. Artimiau susibendravome man pradėjus dirbti komunikacijoje su @zerowastefest. Teko perskaityti nemenką kiekį straipsnių ir įsigilinti į tuos visus žodžius, kurių prieš tai tikrai nenaudojau savo asmeniniame žodyne!

Taip pat, atsiradus dukrai, natūraliai, mažais žingsneliais pradėjau eiti tvarumo taku.

Mano manymu, nereikia būti zero waste gyvenimo fanatiku ir įskverbti save į rėmus, kuriuose sunku kvėpuoti. Kiekvienas žmogus atrandantis savo būdą, kaip jis mažiau teršia, pernaudoja ar suvartoja, jau yra jėga! Judėti mažais žingsneliais į priekį juk smagiau, nei nejudėti išvis.

Tapus mama prisiminiau močiutės pasakojimus apie anų dienų kasdienybę, kur zero waste tiesiog buvo įprasta visiems. Pradėjau vakuoti rudens gėrybes, dukrai kas rytą duodu stiklinę savo pagaminto arba kitaip, „naminio“, avižų pieno, o sumuštinis valgomas su šviežia, namų kvapą pagyvinančia - balta duonele. Sąmoningai mažinu važiavimą į parduotuvę ar niekam nereikalingas plastikines pakuotes, o taip pat laukiu nesulaukiu kada galėsiu perduoti savąsias žinias dukrai!

Dalinuosi duonelės receptu:
2 x stiklinės miltų (naudoju kvietinius).
1 x stiklinė šilto vandens.
1 a.š x sausų mielių.
Žiupsnelis druskos.

Viską išmaišyti ir palikti kambario temperatūroje bent jau valandai.
Kol tešla kyla ištepti kepimo indą trupučiu sviesto ir keliais lašais alyvuogių aliejumi.
Tešlai iškilus, ją įdėti į išteptą indą.
Apversti, kad sviestas ir aliejus butų ir ant duonelės viršaus, ir išskirstyti tešlą pirštais po dubenį, padarant mažas duobeles.
Kišam į įkaitintą 180C orkaitę maždaug ~ 40min.
VUOLIA!
Prieš dedant į orkaitę, dėl kvapo dar mėgstu uždėti rozmarino ar čiobrelio šakelę, kartais į tešlą įberiu kanapių ar sezamo sėklų. Skanaus,tiems kas pietaujat!

Mama Karina Sėrikova, tikromis šeimos akimirkomis dalinasi @geresne_diena

Visų pirma, aš rūšiuoju atliekas. Tai darau jau tikrai ilgai – nuo tada, kai atsirado tokia galimybė ir prie namų pradėjo dygti konteineriai. Tarą priduodame, o stiklą panaudoju maisto laikymui – tai kur kas sveikiau, nei laikyti maisto produktus ar gėrimus nuo toksinių medžiagų „nevalyto“ plastiko pakuotėse.

Antra, visuomet su savimi nešiojuosi daugkartinius maišelius, gertuvę, jei nepamirštu – ir daugkartinį kavos puodelį. Prekes prašome pristatyti popieriniuose maišeliuose, o į plastikinius dedame šiukšles. Stengiamės neišmesti maisto ir kūrybiškai sunaudoti jo likučius. Patikėkite, iš maisto likučių pagaminti patiekalai kartais išeina skanesni nei pagal receptus! Iš kai kurių daržovių nepanaudotų dalių verdu sultinį ir jį šaldau – puikus dalykas, kai pasibaigia sultinio kubeliai. Kiaušinių lukštus naudoju gėlėms ir prieskoninėms žolelėms trešti, o kavos tirščius – kaip šveitiklį kūnui ir veidui. Karantino metu pradėjau naują eksperimentą – galvą plaunu sodos tirpalu, o skalauju – acto tirpalu. Net sunku patikėti, kaip puikiai šios liaudies pamėgtos priemonės veikia. Soda ir actas apskritai yra dažnai naudojami buityje: soda kaip indų, o actas – kaip kalkių valiklis.

Tiesą pasakius, apie zero waste virtuvėje galėčiau tęsti ir tęsti, bet... Turiu dar vieną zero waste silpnybę – tai second hand drabužiai ir daiktai. Mėgstu vintažą ir mielas smulkmenas iš padėvėtų daiktų ar sendaikčių parduotuvių. Nesibodžiu užsidėti jau kažkieno dėvėtą rūbą ar panaudototais daiktais dekoruoti namus – man tai lyg smagus žaidimas, visiškai nesureikšminu buvusių šeimininkų aurų ar karmų, kaip kartais sako kiti. Mėgstu ir daiktelius, kurie užlaikyti mamos namuose – juos prikelti antram gyvenimui yra ypač smagu.

Apskritai, šeimoje stengiamės daug nevartoti. Apgalvoju kiekvieną pirkinį, ypač, drabužius ir avalynę, nes, tiesą pasakius, žmonėms reikia kur kas mažiau, nei turime. Didžioji dukros žaislų dalis yra dovanoti. Knygas dažniausiai imu iš bibliotekos, bet per karantiną „sugriešyjau“ ir nusipirkau labai daug – tiesiog, buvo didžiuliai išpardavimai..

Anksčiau dažydavau plaukus ir nagus – dabar atsisakiau ir to: ir pigiau, ir tiesą pasakius, mano akiai, daug gražiau, nes tiesiog natūralu. Taip pat su šeima sąmoningai neturime automobilio – važinėjame viešuoju transportu, dviračiais, naudojamės pavėžėjų arba automobilių dalinimosi pasaugomis. Manome, kad tai daug pigiau ir, žinoma, geriau aplinkai, o ir ne taip nepatogu, kaip gali atrodyti.

Viską, ką anksčiau išvardinau, darau vardan gamtos. Nes taip pat dėl jos darau ir nemažai nuodėmių. Didžiausia – mūsų šeimos pomėgis keliauti lėktuvais. Man atrodo, ekologijos nereikėtų suabsoliutinti, kaip mano kiti: „arba darai dėl gamtos kažką didelio, arba tada geriau iš vis nepradėti“. Aš laikausi požiūrio, kad net truputį prisidėti yra taip pat gerai, kaip ir daryti didelius žygius.

Mama Beatričė Bernotienė, natūralaus ir minimalistinio gyvenimo šalininkė

Pasaulis prasideda ten, kur mes esame. Net ir mažas žmogus gali pakeisti visą pasaulį. „Zero waste” filosofija man atrodo labai patraukliai. Man tai asocijuojasi su tyru vandeniu, gaiviu oru, žydru dangumi ir šiltais saulės spinduliais. Pagaliau tai taip lengva, nes tu esi laisva nuo daiktų, jų kaupimo.

„Zero waste” – tai kūrybinė laisvė ir erdvė naujoms mintims panaudojant jau turimus resursus. Smagu atrasti kūrybiškumą netikėčiausiose situacijose.

„Zero waste” filosofiją jaukinamės namuose ir savo aplinkoje. Pavyzdys šeimoje yra labai svarbus augantiems vaikams. Vaikų nereikia mokyti, jie kopijuoja suaugusiųjų gyvenimą, mato sprendimus ir pasirinkimus. Subrendę jie renkasi analogiškus dalykus. Taigi vaikams rodydami pavyzdį mes kuriame pridėtinę vertę – formuojame įprotį saugoti pasaulį.

Drabužių pakartotinis panaudojimas dažnas mūsų šeimoje. Kai mano vaikai buvo maži, pati persiūdavau vaikų drabužius. Dabar kartais ir paauglė dukra paeksperimentuoja su savo išaugtais rūbais: sukuria naują rūbą, sukarpiusi jau išaugtus drabužius, tuo pačiu mokosi modeliuoti, siūti, eksperimentuoti. Leidžiu jai tai daryti, smagu matyti žibančias ir besidžiaugiančias akis pasiekus savo rezultatą.

Mažinam plastiko naudojimą - eidama į parduotuvę nešuosi kelis medžiaginius maišus. Jie patvarūs, daugkartiniai, taip ir pinigų sutaupau, o svarbiausia natūralūs. Parduotuvėje apsipirkdama vengiu plastikinių maišelių. Vaisius ir daržoves galiu susidėti į bendrą krepšį, o jas pasvėrus, vėl atgal susidėti.

Mūsų šeima jau kelerius metus gyvena užmiestyje, kur galime klausytis paukščių čiulbesio, akimis pasitikti ir palydėti saulę. Ramybė mums yra vertybė. Persikėlę į užmiestį mes tapome mažesniais vartotojais, namuose kiekvienas daiktas apgalvotas, siekiant išsaugoti ramybę. Kuo mažiau daiktų, tuo lengviau galvai ir mintims.

Matydama kieme pilnėjantį plastiko/popieriaus konteinerį dažnai susimąstau, ar tikrai neįmanoma parduoti ir tuo pačiu nusipirkti prekę, kuri būtų kitaip supakuota ar pateikta, ar tikrai reikia tiek daug popieriaus naudoti, tiek medžių iškirsti? Gyvenant mieste niekada to neanalizuodavau. Gal ateis diena, kai konteineris stovės apytuštis ir nereikės grūsti pakuočių nuo įvairių produktų.

Jau daugelį metų labai skrupulingai rūšiuojame atliekas. Darže stovinti komposto dėžė pildoma kasdien maisto likučiais, kurie virtę trąšomis keliauja į šiltnamį… pavasarines daržoves, pomidorus, agurkus, prieskonius auginame patys. Jie daug skanesni, maistingesni, nes užauginti mūsų pačių. Jau kelerius metus tiek emocinę, tiek fizinę sveikatą stipriname natūraliais eteriniais aliejais. Savijauta priklauso nuo mūsų minčių, gaunamos energijos, maistinių medžiagų.

Kuo toliau, tuo labiau kreipiame dėmesį į natūralius dalykus: renkamės kokybišką maistą pas ūkininkus, natūralių audinių drabužius, gerą muziką, kokybiškus filmus, šiltą, nuoširdų draugų pašnekesį prie mėtų arbatos savo lauko terasoje.

Mama Eglė Šilkonė, iniciatyvos Vandenynai bendraįkūrėja @hideinsugar, @vandenynai

Pirmas žingsnis buvo susilaukus pirmagimės, kai norėjosi maitintis sveikesniais produktais, užaugintais ekologiškai, skalbti drabužius ekologiškomis priemonėmis ir pan. Apie rūšiavimą nebekalbu, nes tai tapo taip įprasta pagyvenus studentavimo laikais Vokietijoje, kad grįžus nebesinorėjo kitaip daryti. Dabar matau, kad ir 3 metų vaikui rūšiuoti yra norma. Jei nežino kur mesti šiukšlę, visada paklausia „mama, o į kurią šiukšlinę mesti?”

Iš tikro, didysis perversmas galvoje įvyko prieš pora metų, kai perskaičiau B. Johnson knygą Namai be atliekų. Atrodo, kad galvoje nušvito ir kaip iki tol nesupratau ar nežinojau, su kokiomis problemomis susiduriame! Pradėjau labai daug domėtis aplinkos, klimato krizės tema ir supratau, kad čia yra labai daug neatsakytų man pačiai klausimų. Bet pradėti tai reikia pirmiausia nuo savęs.

Daugiausia plastiko parsinešdavom namo su maistu, tad šį reikalą labai magėjo kuo greičiau išspręsti. Ir šiai dienai (jei ne karantinas), jau buvom suformavę labai gerą įprotį - apsipirkti kartą savaitėje turguje, kur ateinam su savo indeliais ir maišeliais, o pardavėjai jau mus atpžįsta ir ne tik kad pasilabinam, bet ir linksmai pasišnekučiuojam. Plastiko atliekų sumažėjo 2/3 lyginant su tuo, jei apsiperki įprastai!

Buitines priemones perku tik ekologiškas - jei nepavyksta nusipirkti be pakuotės savo taroje, tuomet stengiuosi ieškoti kartono pakuotėje. Žinoma, būna visaip. Higienos priemones jau seniai naudoju tik natūralias, arba grynus aliejus. Perku stiklinėje pakuotėje, kurią vėliau arba pati panaudoju, arba galiu grąžinti pardavėjui.

Mes žinome, kad tekstilės pramonė yra antra pagal taršumą pasaulyje, tad stengiamės, kad mūsų pasirinkimai būtų kuo tvaresni: pirmiausia pagalvoti, ko tikrai reikia ir ar reikia, mainytis (ypač tai veikia su vaikiškais rūbais), pirkti iš antrų rankų, pirkti drabužius iš natūralių ar sertifikuotos medvilnės audinių, rinktis LT kūrėjų darbus, na ir paskutiniu atveju greitosios mados ar tam tikrų specifinių prekių ženklų daiktai, pvz., lauko drabužiai ar batai.

Manau, kad svarbu nepamesti proto ir išlaikyti balansą tarp to, kaip norėtum, kad būtų, ir kaip gali sau leisti tuo metu. Ir jei kažkas nepavyksta - nebausti savęs, bet priimti tai kaip pamoką ar iššūkį, kurią reikia išmokti ar į įveikti! Šiuo metu kuriam naują įprotį, nes persikėlus į naujus namus turime lauke kompostinę, tad mokomės kompostuoti atliekas.

Be to, išmokau paklausti, ar artimieji turi nereikalingų daiktų, pvz., dabar kaip tik reikėjo vazonų agurkams ir pomidorams, kad naujų nepirktumėm, gavom jau naudotų, bet šiuo metu nereikalingų ir užsigulėjusių sandėliuke.

Mama Donata Maldonytė, drabužių dizainerė @maldonyte

Atliekų rūšiavimu susidomėjau jau seniai, tai tapo įpročiu tarsi valytis dantis. Kai pamačiau kokie plastiko kiekiai susidaro šiukšliadėžėje net išsigandau. Pagalvojau, kad ankščiau dvidešimt metų tiesiog viską mečiau į bendras atliekas. Taip pradėjau domėtis zero waste judėjimu, pamačiau knygą „Namai be atliekų” ir ji tapo mano asmenine biblija.

Supratau, kad gyvename labai nesveiką gyvenimą, kad išmestos atliekos teršia ne tik gamtą, bet ir mūsų orą, kuriuo kvėpuojame, dirvožemį, kuriame auginame daržoves, mūsų namus. Todėl pasinėriau visa galva į paieškas, kaip pradėti gyventi tvariau. Bet nelikau sužavėta, labai sunku save pakeisti per naktį, o dar sunkiau įtikinti savo šeimos narius pasikeisti. Perdegiau ir šiek tiek atsitraukiau. O kai pagimdžiau dukrą, pajaučiau atsakomybę prieš ją. Pradėjau svarstyti kam aš gimdau vaiką, jei negalėsiu jam suteikti švarios ir gražios aplinkos gyventi. Pradėjau daug domėtis, skaityti, ieškoti būdų prisidėti prie tvaresnio pasaulio. Ir vis dar esu paieškose, o naujoves įvedu palengva į šeimos gyvenimą. Neskubu pasikeisti per naktį, o stengiuosi įsisavinti naujo gyvenimo be atliekų būdą.

Esu drabužių dizainerė, todėl pradėjau pokyčius nuo drabužių, nes tai sritis, kurią geriausiai išmanau. Atsisakiau greitosios mados, perku arba siūdinuosi tik kokybiškus drabužius, renkuosi tik laiko patikrintus siluetus, natūralius audinius. Senų rūbų neišmetu, pasirūpinu, kad jie atgimtų antram gyvenimui, mėgstu dukrai kažką pasiūti iš jų, o nebereikalingus drabužius stengiuosi padovanoti kažkam. Labai rūpinuosi turimais drabužiais, kurių turiu nedaug, tik tiek kiek iš tiesų man reikia. Labai vengiu spontaniškų pirkinių. Mielai priglaudžiu dovanojamus vaikiškus drabužėlius arba perku iš antrų rankų. Pasirodė, kad labai lengva stilingai ir gražiai aprengti vaiką tokiu būdu. Esu įsitikinusi, kad už kokybiškus daiktus reikia negailėti brangiai mokėti. Reikia tiesiog mažiau pirkti ir gerai apsvarstyti kokybės ir kainos santykį. Nemanau, kad ekologiškas gyvenimas turėtų sutaupyti pinigų, tai darau ne tam. Man svarbu gyventi švarioje aplinkoje, gamta mums teikia gyvybę, turėtume gerbti ją.

Žinau, kad tai ką darau yra per mažai, bet stengiuosi tobulėti ir palengva mano aplinka keičiasi, šiuo metu mūsų namas naujas etapas, pagaliau pasiryžau atsisakyti visos chemijos, išbandžiau ir atradau man patinkantį ekologišką būdą palaikyti tvarką. Bet tam reikėjo beveik dvejų metų ir visokių bandymų. Arba štai šį pavasarį pagaliau pradėjau kompostuoti organines atliekas, kol kas tai nevyksta sklandžiai ir gana keista, bet po truputį prisijaukinu šį naują ritualą. Gyvenu, mokausi ir tobulėju.

Mama Sigita Petrunina, iniciatyvos Vandenynai bendraįkūrėja @sigitapetrunina, @vandenynai

Aš esu Sigita, mano kelionė į tvaresnį gyvenimą prasidėjo kai tik su vyru nusipirkome savo pirmuosius namus. Iškart pradėjome kompostuoti virtuvės atliekas, nes tiesiog neįsivaizdavau kitaip. Tas pats buvo su plastiku, kažkaip natūraliai noras ir poreikis rūšiuoti atsirado net ir neturint prie namų rūšiavimo konteinerių. Tad tokia buvo mūsų šeimos tvaraus gyvenimo pradžia.

Nesakyčiau, kad pradėję rūšiuoti atliekas pradžioje galvojome apie aplinkos taršą. Labiau tai buvo noras daryti taip kaip jaučiame ir tik vėliau atsirado informacija, kad rūšiavimas yra prasmingas ir reikalingas.

Labiau nei tuo, kad rūšiavome, aš džiaugiuosi palaispsniui mūsų šeimoje atsiradusiu suvokimu, kad svarbiau ne kaip tu susidariusių šiukšlių atsikratai. Svarbiau yra pakeisti gyvenimo būdą taip, kad šiukšlių susidarytų kuo mažiau. Apsipirkinėti apgalvotai, ieškoti produktų be taros, turėti savo maišelius prekėms ir panašiai.

Aš norėčiau, kad ir žmonių galvose atsirastų tas suvokimas - svarbiau ne tai kaip išmetame, bet kiek išmetame.

Žinoma, mes kasdien mokomės ir nesame tobuli. Bet tikiu, kad tie kasdieniai maži sprendimai tvaresnio gyvenimo link ir yra svarbiausi.